Gimstamumas Lietuvoje mažėja jau daugiau nei tris dešimtmečius. Tarpukariu, sovietinėje Lietuvoje ir pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo kasmet vidutiniškai gimdavo daugiau nei 50 tūkst. vaikų, tačiau nuo 1993 m. gimusiųjų skaičius pradėjo nuosekliai mažėti, o 2025 m. jau tesiekė vos apie 18 tūkst. Tai mažiausias Lietuvoje fiksuotas gimimų skaičius.
Kasparas Vasiliauskas, Lietuvos banko Ekonomikos departamento Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyriausiasis ekonomistas
Minėtas skaičius yra beveik keturis kartus mažesnis už istoriškai aukščiausią lygį 1927 m., kai gimė 66 114 kūdikių (žr. 1 pav.)1. Iki šiol mažėjantis gimstamumas ir apskritai nepalankios demografinės tendencijos ekonomikos raidos iš esmės neribojo, tačiau artimiausiais dešimtmečiais, tikėtina, kad prastėjanti gyventojų amžiaus struktūra vis labiau ribos darbo jėgos pasiūlą ir Lietuvos augimo potencialą. Siekiant geriau įvertinti šiuos iššūkius, šiame komentare nagrinėjamos gimstamumo – vieno iš pagrindinių demografijos kaitos veiksnių – mažėjimo priežastys ir jų reikšmė Lietuvos ekonomikai.
1 pav. Naujagimių skaičiaus raida
Šaltiniai: VDA, Eurostatas ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Gimimų skaičiaus raidą lemia du esminiai veiksniai: potencialių tėvų skaičius2 ir sprendimai dėl jų turėjimo – reprodukcinė elgsena. Pirmasis veiksnys parodo, kokią įtaką gimimų skaičiui turi potencialių tėvų skaičiaus ir amžiaus struktūros pokyčiai, t. y. kiek gimimų skaičius keičiasi dėl potencialių tėvų migracijos, kartų kaitos ir senėjimo. Antrasis veiksnys atskleidžia, kaip keičiasi gimimų skaičius keičiantis žmonių sprendimams dėl vaikų turėjimo. Sprendimų dėl vaikų turėjimo pokyčius apibendrina suminis gimstamumo rodiklis, matuojantis gimusių vaikų skaičių, tenkantį vienai moteriai3. Suminį gimstamumo rodiklį lemia du pagrindiniai veiksniai: apsisprendimas tapti tėvais susilaukiant pirmojo vaiko4 ir sprendimai dėl šeimos dydžio5, t. y. kiek vaikų susilaukti vėliau.
Išskaidžius gimimų skaičiaus mažėjimą pagal aptartus veiksnius, matyti, kad nuo 42 376 (1994 m.) iki 19 086 (2024 m.) sumažėjusį gimusių vaikų skaičių reikšmingai lėmė tiek mažesnis potencialių tėvų skaičius, tiek pasikeitę sprendimai dėl vaikų turėjimo (žr. 2 pav.). Vertinant potencialių tėvų skaičiaus įtaką, svarbiausias veiksnys buvo neigiama grynoji migracija iš Lietuvos. Atkūrus nepriklausomybę, didelis skaičius žmonių, galinčių susilaukti vaikų, išvyko iš šalies, tad potencialių tėvų mažėjo sparčiau, nei tai galėjo atsverti net pastaraisiais metais gerokai padidėjusi imigracija. Gimstamumą mažino ir kartų kaita – į reprodukcinį amžių įžengdavo vis mažesnės kartos, kurios pačios yra po nepriklausomybės atkūrimo kritusio gimstamumo ir ankstesnės didelės emigracijos pasekmė. Kadangi kartų kaitos veiksnys parodo jau iš esmės nulemtą amžiaus struktūrą, tikėtina, kad ateinančiais dešimtmečiais šis veiksnys gimimų skaičiaus raidą slopins dar labiau.
Kalbant apie sprendimus susilaukti vaikų, pažymėtina, kad beveik visas jų poveikis gimimų skaičiaus mažėjimui buvo susijęs su tuo, jog vis mažiau žmonių apsispręsdavo tapti tėvais susilaukiant pirmojo vaiko, o sprendimai dėl šeimos dydžio, susilaukus pirmojo vaiko, iš esmės nesikeitė (žr. 2 pav.). 2024 m. tėvai augino iš esmės tiek pat vaikų, kiek prieš tris dešimtmečius, tad ilgalaikį gimstamumo mažėjimą lemia ne mažesnės šeimos su vaikais, o tai, kad tėvais apskritai tampa vis mažiau žmonių. Kadangi sprendimai dėl vaikų susilaukimo ir šeimos planavimas yra veiksniai, labiausiai susiję su šeimos politika, kitoje komentaro dalyje ši tematika nagrinėjama išsamiau.
2 pav. Naujagimių skaičiaus mažėjimo kaitos veiksniai6
Šaltiniai: Eurostatas ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Sprendimų dėl vaikų turėjimo pokyčiai ir dėl jų mažėjantis gimimų skaičius nėra vien Lietuvai būdingas reiškinys – visame pasaulyje gimstamumas mažėja jau ne vieną dešimtmetį (žr. 3 a pav.). Turtingiausiose pasaulio šalyse 1960–2023 m. suminis gimstamumo rodiklis sumažėjo nuo maždaug trijų vaikų iki pusantro vaiko moteriai. Vargingiausiose pasaulio šalyse pokytis dar drastiškesnis – tuo pačiu laikotarpiu vaikų skaičius sumažėjo nuo šešių iki šiek tiek daugiau nei dviejų vaikų moteriai. Tad Lietuvoje stebimas gimstamumo mažėjimas yra plataus masto ir seniai trunkančios tendencijos dalis.
Nors mažėjančio gimstamumo tendencijos stebimos tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje, skiriasi mažėjimo priežastys. Detaliau išanalizavus suminio gimstamumo rodiklio sudedamąsias dalis, matyti, kad pagal gimstamumo raidą Lietuva yra panaši į kitas Baltijos šalis ir Daniją, tačiau skiriasi nuo kitų Europos šalių (žr. 3 b pav.). Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse ir Danijoje gimstamumo mažėjimą lėmė tai, kad vis mažiau žmonių tapdavo tėvais, o šeimos dydis iš esmės liko nepakitęs ar netgi augo. Didžiojoje dalyje Europos šalių mažėjo tiek tėvystės mastas, tiek šeimos dydis, o tai dar labiau sustiprino bendrą gimstamumo nuosmukį. Šie skirtumai svarbūs analizuojant viešosios politikos sprendimus. Pavyzdžiui, šalyse, kuriose gimstamumo nuosmukį lėmė ir mažėjantis šeimos dydis, neseniai įvestos didesnes šeimas skatinančios priemonės – pavyzdžiui, Lenkijoje ir Vengrijoje taikomos gyventojų pajamų mokesčių lengvatos šeimoms, auginančioms du ar daugiau vaikų. Taip bent iš dalies siekiama stabdyti šeimų dydžio mažėjimą.
3 pav. Gimstamumo rodiklių kaita ir kaitos veiksniai7
Šaltiniai: Pasaulio bankas, Sent Luiso federalinis rezervų bankas, Eurostatas ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Svarbu pažymėti, kad mažėjantis žmonių, susilaukiančių pirmojo vaiko, skaičius gali būti susijęs su tėvystės atidėjimu vėlesniam amžiui – dėl to trumpuoju laikotarpiu mažėja suminis gimstamumo rodiklis ir gimimų skaičius, o vėliau nuosekliai atsigauna. Ši tendencija jau buvo stebėta Lietuvoje nuo 2000 iki 2015 m., kai suminis gimstamumo rodiklis pamažu atsigavo daugiausia dėl sparčiai augusio porų, susilaukiančių pirmagimio ir tampančių tėvais, skaičiaus. Per tris dešimtmečius nuo nepriklausomybės atkūrimo vidutinis moters amžius, kai ji susilaukia pirmojo vaiko, padidėjo nuo maždaug 23 iki 29 m. (žr. 4 pav.). O pirmagimių, kurių motinoms 35 ir daugiau metų, dalis 1994–2024 m. išaugo nuo mažiau nei 3 iki 16 proc. Amžiaus grupės, dėl kurių pastaruoju metu mažėja suminis gimstamumo rodiklis ir kurios, tikėtina, planuoja vėliau susilaukti pirmagimio, yra vis dar pakankamai jaunos. Tad vienareikšmiškai atmesti galimybės, kad suminis gimstamumo rodiklis atsigaus ateityje, negalima.
Vis dėlto turimi duomenys leidžia manyti, kad net ir tada, kai tėvystę atidėjusios poros vėliau susilauks pirmojo vaiko, suminio gimstamumo rodiklio atsigavimas bus tik dalinis. Stebint skirtingais metais gimusias moterų kartas, matyti, kad jaunesnių kartų moterys (nuo 1988 m.) pirmagimio susilaukia ne tik vėliau, bet ir jo susilaukia mažesnė jų dalis (žr. 5 pav.). Jauniausių kartų duomenys kol kas apima tik moteris iki 35 m., todėl galutinis tėvystės mastas nėra žinomas. Neabejotina, kad bent dalis moterų pirmagimio susilauks būdamos vyresnio amžiaus. Vis dėlto, lyginant to paties amžiaus moteris, po nepriklausomybės atkūrimo gimusių kartų gimstamumo rodikliai jau dabar gerokai atsilieka nuo anksčiau gimusių kartų. Kad gimdymo atidėjimas visiškai kompensuotų šį nuosmukį, vyresniame amžiuje pirmagimio turėtų susilaukti tiek porų, kiek Lietuvoje dar niekada nėra buvę. Todėl sugrįžimas prie ankstesnio gimstamumo lygio mažai tikėtinas.
| 4 pav. Vidutinis pirmą vaiką gimdančių moterų amžius | 5 pav. Pirmagimio susilaukusių moterų dalis pagal gimimo metus |
 |
 |
Šaltiniai: Eurostatas ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Didžiausios galimybės didinti gimstamumą yra susijusios su priemonėmis, kurios sudarytų palankesnes sąlygas susilaukti pirmagimio. Atitinkamai priemonės, kurios būtų orientuotos į šeimos dydžio didinimą, turėtų mažesnį ir ribotą poveikį, nes bent iki šiol šeimų dydis buvo stabilus Lietuvoje. Remiantis moksline literatūra, veiksmingiausios viešosios politikos priemonės Lietuvoje turėtų būti nukreiptos į pirmojo vaiko susilaukimo barjerų mažinimą – būsto prieinamumo gerinimą, darbo ir šeimos derinimo sąlygų gerinimą, karjeros saugumo užtikrinimą tėvystės atveju, ankstyvojo ugdymo paslaugų plėtrą, didesnę pagalbinio apvaisinimo paslaugų aprėptį. Būtent šie veiksniai teigiamai veikia žmonių sprendimą tapti tėvais. Susilaukus pirmojo vaiko, daugeliu atvejų padidėja tikimybė, kad šeima susilauks ir antro vaiko.
Tačiau net ir tuo atveju, jeigu padidėtų skaičius žmonių, tampančių tėvais, galimybės grįžti prie suminio gimstamumo lygio, užtikrinančio stabilią populiacijos raidą, yra ribotos (žr. 6 pav.). Kaip minėta, suminis gimstamumo rodiklis priklauso ne tik nuo apsisprendimo tapti tėvais, bet ir nuo šeimos dydžio. Kadangi nė vienas iš šių dydžių negali didėti neribotai, jų derinys apibrėžia realiai pasiekiamą gimstamumo ribą.
Panagrinėkime abu veiksnius atskirai. Pirmasis veiksnys – apsisprendimas tapti tėvais, t. y. susilaukti pirmojo vaiko. Net ir hipotetiniu atveju, jei bent vieno vaiko susilauktų visos reprodukcinio amžiaus moterys, o šeimos dydis ir toliau Lietuvoje būtų ties dabartiniu lygiu (maždaug dviejų vaikų), suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje padidėtų tik iki maždaug 2. Tai vis tiek būtų mažiau nei maždaug 2,1 rodiklio reikšmė, reikalinga kartų kaitai užtikrinti. Antrasis veiksnys – šeimos dydis. Jeigu motinomis tampančių moterų dalis Lietuvoje neviršytų 80 proc., kartų kaitai užtikrinti vienai motinai vidutiniškai reikėtų turėti beveik 2,6–2,7 vaiko. Toks lygis nebuvo pasiektas nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio, o tris dešimtmečius beveik nekintantis šeimos dydis nesuteikia pagrindo tikėtis, kad jis galėtų pastebimai ateityje padidėti.
Žinoma, tikrovėje abu šie veiksniai kinta kartu, tačiau nė vieno iš jų atskirai neįmanoma reikšmingai padidinti. Norint pasiekti kartų kaitą užtikrinantį gimstamumo lygį Lietuvoje, vienu metu turėtų gerokai išaugti ir motinomis tampančių moterų dalis, ir vidutinis vaikų skaičius šeimoje – tokio masto pokyčio nėra pavykę pasiekti iš esmės nė vienai išsivysčiusiai ekonomikai. Tokia yra nemaloni gimstamumo aritmetika: problema yra ne tik ta, kad sunku reikšmingai paveikti sprendimus dėl vaikų susilaukimo, bet ir tai, kad net optimistiškiausias įmanomas vaikų planavimo įpročių derinys, tikėtina, nepasiektų lygio, būtino stabiliai kartų kaitai užtikrinti.
6 pav. Kartų kaitą užtikrinančio suminio gimstamumo rodiklio pasiekiamumo kreivė8
Šaltiniai: Eurostatas ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Mažėjantis gimstamumas ir ilgėjanti gyvenimo trukmė keičia gyventojų amžiaus struktūrą, o tai ilgainiui turės reikšmingų makroekonominių pasekmių. Kartu su ankstesnės emigracijos padariniais ir esamų kartų senėjimu šios tendencijos lems nuoseklų darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus ir ekonominėje veikloje dalyvaujančios visuomenės dalies mažėjimą. Didžioji dalis šių pokyčių jau iš esmės nulemta: net jeigu metinis gimimų skaičius per naktį patrigubėtų, prireiktų daugiau kaip dviejų dešimtmečių, kol šie vaikai baigtų mokslus ir įsilietų į darbo rinką. Todėl, jei pensinis amžius nesikeis, gyventojų senėjimas ekonomikos raidą slopins dar ne vieną dešimtmetį, kad ir kaip dabar keistųsi gimstamumo rodikliai.
Tai ypač svarbu vertinant Lietuvos ekonominę konvergenciją su Vakarų Europa. Ankstesnį spartų pajamų lygio artėjimą prie Vakarų Europos skatino tiek spartus našumo augimas, tiek didėjantis gyventojų dalyvavimas darbo rinkoje. Tačiau abiejų šių veiksnių poveikis silpsta: Lietuvos ekonomikai artėjant prie pažangiausių šalių našumo ribos, našumo augimas natūraliai lėtėja, o galimybės toliau didinti darbo jėgos aktyvumą yra ribotos. Demografiniams veiksniams darant vis mažiau teigiamą poveikį ekonomikos augimui ir ilgainiui tampant jį ribojančiu veiksniu, konvergencija neišvengiamai lėtės, o rizika taip ir nepasiekti pažangiausių ekonomikų gyvenimo lygio didės.
Norint pakeisti šią demografinę kryptį, vien didesnio gimstamumo nepakaks. Mažai tikėtina, kad suminis gimstamumo rodiklis vėl pasieks kartų kaitą užtikrinantį lygį, todėl, nors ilguoju laikotarpiu gimstamumo augimas prisidėtų prie gyventojų skaičiaus mažėjimo švelninimo, vien jo nepakaktų šiam mažėjimui atsverti. Todėl svarbus vaidmuo tenka migracijai – tiek pritraukiant kvalifikuotų darbuotojų iš užsienio, tiek skatinant pastaraisiais mėnesiais sulėtėjusį lietuvių diasporos grįžimą.
1 Palyginimas pagal vien gimimų skaičių nevisiškai tiksliai parodo gimimų skaičiaus skirtumą tarp tarpukario ir dabartinių laikų vaikų kohortų: tarpukariu kūdikių mirtingumas buvo gerokai didesnis, todėl nemaža dalis gimusiųjų nesulaukdavo pirmojo gimtadienio. Vertinant iki vienų metų išgyvenusių vaikų skaičių, skirtumas būtų mažesnis, nors vis tiek labai didelis.
2Kadangi sprendimus susilaukti vaikų dažniausiai priima poros, toliau komentare vartojama sąvoka „potencialūs tėvai“. Vis dėlto skaičiavimai, kaip įprasta atliekant demografinę analizę, grindžiami reprodukcinio amžiaus (15–49 m.) moterų skaičiumi ir moterų gimstamumo rodikliais, nes būtent tokia forma gimstamumo statistiniai duomenys yra įprastai rengiami ir skelbiami.
3Suminis gimstamumo rodiklis – tikimybinis rodiklis, parodantis vidutinį gyvų vaikų skaičių, kurį moteris pagimdytų per visą savo reprodukcinį laikotarpį (15–49 m.), jeigu konkrečių metų gimstamumo rodikliai kiekvienoje amžiaus grupėje nepakistų.
4Apsisprendimo mastas įprastai matuojamas apskaičiuojant motinų, palyginti su visomis moterimis, galinčiomis susilaukti vaikų, dalį.
5Šeimos dydis įprastai matuojamas apskaičiuojant vidutinį vaikų, tenkančių vienai motinai, skaičių.
6Gimimų skaičiaus kaita išskaidoma remiantis išplėstine gimimų skaičiaus apskaičiavimo tapatybe, pagal kurią gimimų skaičius lygus reprodukcinio amžiaus moterų skaičiaus ir jų gimstamumo rodiklio sandaugai. Moterų skaičiaus pokytis papildomai skaidomas į migracijos ir kartų kaitos poveikį, o gimstamumo pokytis – į apsisprendimo tapti tėvais pokytį ir šeimos dydžio pokyčius. Pateikti kaitos veiksnių įverčiai parodo santykinį kiekvieno veiksnio indėlio mastą, o ne tiksliai apskaičiuotą jo poveikį.
73 a pav. vargingiausios šalys – šalys, kurių BVP, tenkančio vienam gyventojui lygis, pateko į žemiausią (pirmą) kvintilę 1960 m., o turtingiausios – į aukščiausią (penktą) kvintilę. 3 c pav. atrinktos Europos šalys, kurių suminis gimstamumo rodiklis mažėjo ir kurių duomenys buvo prieinami 1994–2024 m.
8Paveiksle daroma prielaida, kad Lietuvoje apie 77 proc. moterų per gyvenimą susilauks bent vieno vaiko, o motinos vidutiniškai augins apie du vaikus. Ši dalis nustatyta pagal 1989 m. gimusias moteris, tapusias motinomis iki 35 metų. Faktinė motinų dalis šioje kohortoje tikėtina bus šiek tiek didesnė. Vis dėlto net ir didesnė faktinė motinų dalis išvadų iš esmės nepakeistų: net motinų daliai siekiant 85 proc., o vaikų skaičiui, tenkančių vienai motinai, nepakitus (apie 2 vaikus), gimstamumas ir toliau būtų žemiau kartų kaitos ribos. Pastebėtina, kad kadangi šie rodikliai atspindi visos kartos, o ne vienų metų gimstamumą, jų sandauga (apie 1,5, arba apie 1,7, jei motinomis taptų apie 85 proc. moterų) viršija 2024 m. suminį gimstamumo rodiklį (apie 1,05), kurį tikėtina iš dalies laikinai slopina vaikų susilaukimo vėlinimas.
