Butą nusipirkau dar iki vestuvių, tačiau santuokoje jame gyvenome kartu. Sutuoktinis prisidėjo prie remonto. Kartu mokėjome iki santuokos paimtą būsto paskolą. Už bendrus pinigus įrengėme virtuvę, pakeitėme langus, rekonstravome namą. Ar po skyrybų sutuoktinis gali pareikalauti pusės būsto?
Pagrindinė taisyklė yra aiški: iki santuokos vieno sutuoktinio įgytas turtas yra jo asmeninė nuosavybė. Todėl vien santuokos sudarymas nepaverčia iki vestuvių turėto buto ar namo bendru sutuoktinių turtu. Tačiau tai dar nereiškia, kad kito sutuoktinio santuokos metu į šį būstą investuotos bendros ar asmeninės lėšos ir darbas visais atvejais lieka teisiškai nereikšmingi.
Butą nusipirkau iki vestuvių. Ar po skyrybų jis lieka man?
Pagal Civilinio kodekso 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktą turtas, kurį kiekvienas sutuoktinis atskirai įgijo iki santuokos sudarymo, pripažįstamas jo asmenine nuosavybe. Tai reiškia, kad iki santuokos nupirktas butas, namas ar žemės sklypas dėl pačios santuokos netampa bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
Todėl teiginys „santuokoje pragyvenome dvidešimt metų, vadinasi, pusė iki vestuvių pirkto buto automatiškai priklauso man“ nėra teisingas. Santuokos trukmė savaime nepakeičia turto įsigijimo pagrindo. Jeigu nėra kitų įstatyme numatytų aplinkybių, iki santuokos įgytas būstas nutraukiant santuoką kaip bendras sutuoktinių turtas nedalijamas.
Ar svarbu, kad visą santuoką tame bute gyvenome kartu?
Vien gyvenimas būste jo nuosavybės režimo nepakeičia. Butas gali būti šeimos gyvenamoji vieta daugelį metų, tačiau nuosavybės teisės požiūriu išlikti vieno sutuoktinio asmeniniu turtu.
Todėl būtina atskirti du dalykus: naudojimąsi būstu kaip šeimos gyvenamąja vieta ir nuosavybės teisę į patį būstą. Faktas, kad abu sutuoktiniai ten gyveno, augino vaikus, deklaravo gyvenamąją vietą ar mokėjo komunalinius mokesčius, pats savaime nesukuria kitam sutuoktiniui pusės būsto nuosavybės.
Vis dėlto santuokos metu į būstą atliktos investicijos gali būti teisiškai reikšmingos. Tada klausimas jau yra ne apie tai, kiek metų šeima jame gyveno, o apie tai, kas buvo padaryta su turtu, kieno lėšomis ir kiek dėl to pasikeitė jo vertė ar būklė.
Kada iki santuokos pirktas būstas gali būti pripažintas bendru?
Civilinio kodekso 3.90 straipsnio 1 dalis numato išimtį: vieno sutuoktinio asmeninis turtas gali būti teismo pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu jis buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis arba darbu.
Įstatymas kaip tokių pagerinimų pavyzdžius nurodo kapitalinį remontą, rekonstrukciją ir pertvarkymą. Tačiau vien remonto fakto nepakanka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, kad turi būti nustatyta visa teisiškai reikšmingų aplinkybių visuma: turtas turi būti pagerintas iš esmės, pagerinimas turi būti atliktas santuokos metu, o jam turi būti panaudotos bendros sutuoktinių arba kito sutuoktinio lėšos ar darbas.
Todėl nėra taisyklės „remontavome kartu – pusė buto mano“. Reikia įvertinti pagerinimų pobūdį, mastą, vertę ir jų finansavimo šaltinį.
Kas laikoma esminiu būsto pagerinimu?
Įstatymas nenustato vienos procentinės ribos, nuo kurios remontas automatiškai tampa „esminiu“. Teismas vertina konkretaus turto būklę prieš pagerinimus ir po jų, atliktų darbų pobūdį, investicijų dydį, turto vertės pokytį ir kitas reikšmingas aplinkybes.
Kapitalinė rekonstrukcija, pastato ploto padidinimas, esminis patalpų pertvarkymas ar didelės apimties įrengimas gali turėti visai kitokią teisinę reikšmę negu sienų perdažymas, baldų pakeitimas ar įprastas būsto atnaujinimas. Todėl net ir didelė pinigų suma savaime dar neatsako į klausimą, ar turtas buvo „iš esmės pagerintas“ CK 3.90 straipsnio prasme.
2026 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo bylą, kurioje buvo prašoma bendrąja jungtine nuosavybe pripažinti iki santuokos vienam sutuoktiniui priklausiusį žemės sklypą ir gyvenamąjį namą. Santuokos metu namas buvo baigtas įrengti, pertvarkytos patalpos, įrengta terasa, sutvarkyta aplinka ir bendromis lėšomis grąžinta dalis kredito, tačiau teismai nenustatė CK 3.90 straipsniui būtino esminio pagerinimo, todėl turtas bendru nepripažintas.
Šis pavyzdys svarbus tuo, kad parodo: net realios ir nemažos investicijos automatiškai nepaverčia asmeninio būsto bendru sutuoktinių turtu.
O jeigu remontas nebuvo toks didelis, kad butas taptų bendras?
Tai nereiškia, kad investavęs sutuoktinis visada lieka be jokios teisinės apsaugos. Kai santuokos metu vieno sutuoktinio asmeninis turtas buvo pagerintas, tačiau pagerinimas nebuvo toks esminis, kad visas turtas būtų pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe, konkrečiomis aplinkybėmis gali būti sprendžiamas kompensacijos už į asmeninį kito sutuoktinio turtą investuotas lėšas ar darbą klausimas.
Taigi tarp dviejų kraštutinumų – „gaunu pusę buto“ ir „negaunu nieko“ – egzistuoja ir trečias teisinis variantas: pats būstas gali likti vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, tačiau kitam gali būti priteista kompensacija už įrodytą jo indėlį į turto pagerinimą.
Ar sutuoktinis gali reikalauti kompensacijos už savo darbą?
Tam tikromis aplinkybėmis reikšmingos gali būti ne tik piniginės investicijos. Pats CK 3.90 straipsnis aiškiai mini ir kito sutuoktinio darbą kaip vieną iš galimų asmeninio turto pagerinimo šaltinių.
Tai ypač aktualu, kai, pavyzdžiui, vienas sutuoktinis pats atliko didelę dalį statybos, įrengimo ar rekonstrukcijos darbų. Tačiau ir čia neužtenka abstrakčiai pasakyti „aš viską remontavau“. Ginčo atveju reikia pagrįsti, kokie darbai buvo atlikti, kada jie atlikti, kokia buvo jų apimtis ir kokią ekonominę reikšmę jie turėjo turtui.
Jeigu ginčas kyla dėl iki santuokos įgyto būsto ir santuokos metu į jį atliktų investicijų, šeimos turto teisinis įvertinimas gali padėti atskirti, ar konkrečioje situacijoje yra pagrindas kalbėti apie turto pripažinimą bendru, ar apie kompensaciją.
O jeigu kartu mokėjome paskolą už iki santuokos pirktą butą?
Tai viena svarbiausių praktinių situacijų. Pavyzdžiui, vyras dar iki santuokos nusipirko butą su 25 metų būsto paskola, po dvejų metų susituokė, o likusią paskolos dalį sutuoktiniai daugelį metų mokėjo jau būdami santuokoje.
Vien tai, kad kredito įmokos santuokos metu buvo mokamos iš bendrų sutuoktinių lėšų, automatiškai nepaverčia iki santuokos įgyto buto bendrąja jungtine nuosavybe. Tačiau bendrų lėšų panaudojimas vieno sutuoktinio asmeninei prievolei ar asmeniniam turtui gali būti reikšmingas sprendžiant tarpusavio kompensacijos ir viso sutuoktinių turto balanso klausimus.
2026 m. LAT nagrinėtoje byloje faktas, kad santuokos metu dalis iki santuokos įgyto būsto kredito buvo grąžinta bendromis lėšomis, buvo viena iš vertintų aplinkybių, tačiau kartu su kitais pagerinimais nebuvo pakankamas pripažinti visą turtą bendrąja jungtine nuosavybe.
Todėl teiginys „mokėjau pusę paskolos, vadinasi, man priklauso pusė buto“ teisiškai būtų per daug supaprastintas. Reikia vertinti, kokia prievolė buvo vykdoma, iš kokių lėšų, kiek bendrų lėšų panaudota ir kokį konkretų reikalavimą tai leidžia pagrįsti.
Ar komunaliniai mokesčiai suteikia teisę į buto dalį?
Paprastai komunalinių paslaugų, elektros, šildymo, interneto ar kitų kasdienių šeimos gyvenimo išlaidų apmokėjimas nėra tas pats, kas investicija į nekilnojamojo turto įsigijimą ar esminį pagerinimą. Tokios išlaidos pirmiausia susijusios su naudojimusi būstu ir šeimos poreikių tenkinimu.
Todėl faktas, kad sutuoktinis penkiolika metų mokėjo pusę komunalinių sąskaitų, savaime nesuteikia jam pusės iki santuokos kitam sutuoktiniui priklausiusio buto. Vis dėlto konkrečioje byloje finansiniai santykiai turi būti vertinami kaip visuma, ypač jeigu kartu buvo mokama paskola, finansuojama rekonstrukcija ar atliekamos kitos reikšmingos investicijos.
Ar baldų ir buitinės technikos pirkimas reiškia investiciją į butą?
Čia svarbu atskirti patį nekilnojamąjį turtą nuo jame esančių daiktų. Santuokos metu už bendras lėšas nupirkti baldai, televizorius, skalbimo mašina ar kita buitinė technika gali būti bendras sutuoktinių turtas, net jeigu pats butas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.
Todėl skyrybų metu gali susidaryti situacija, kai butas nedalijamas, nes buvo įgytas iki santuokos, tačiau jame esantys santuokos metu įsigyti daiktai patenka į dalijamo bendro turto masę. Pats faktas, kad bendri baldai ar technika yra asmeniniame bute, nepaverčia jų buto savininko asmenine nuosavybe.
O jeigu prie namo santuokos metu pristatėme priestatą?
Tokioje situacijoje CK 3.90 straipsnis tampa ypač aktualus. Jeigu iki santuokos vienam sutuoktiniui priklausęs namas santuokos metu buvo iš esmės rekonstruotas, padidintas jo plotas, pristatytas priestatas ar atlikti kiti didelės apimties pakeitimai bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio darbu, gali būti pagrindas kelti klausimą dėl asmeninio turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe.
Tačiau ir tokioje situacijoje rezultatas nėra automatinis. Teismui reikės nustatyti ne tik tai, kad statybos vyko, bet ir jų mastą, finansavimo šaltinius, turto būklę bei vertę prieš pagerinimą ir po jo. Dėl to tokiose bylose turto vertinimas, statybos dokumentai, sąskaitos ir banko išrašai gali tapti esminiais įrodymais.
Ar svarbu, kiek padidėjo būsto vertė?
Taip. Sprendžiant, ar asmeninis turtas buvo pagerintas iš esmės, turto vertės pokytis yra viena svarbių vertinamų aplinkybių. Tačiau nereikėtų manyti, kad teismas tiesiog palygins remonto sąskaitų sumą su dabartine buto rinkos kaina ir pagal vieną procentą nuspręs, ar būstas tapo bendras.
Nekilnojamojo turto rinkos vertę gali pakeisti ir bendras kainų augimas, vietovės patrauklumas ar kiti su sutuoktinių investicijomis nesusiję veiksniai. Todėl ginčo atveju gali būti svarbu nustatyti ne tik dabartinę būsto kainą, bet ir tai, kokią vertės dalį sukūrė būtent santuokos metu atlikti pagerinimai.
Kas turi įrodyti, kad iki santuokos pirktas būstas tapo bendras?
Jeigu būstas įgytas iki santuokos ir todėl pagal CK 3.89 straipsnį yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, kitam sutuoktiniui, siekiančiam jį pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe, reikia pagrįsti CK 3.90 straipsnyje nustatytas aplinkybes.
Praktiškai svarbūs gali būti banko sąskaitų išrašai, statybos ir remonto sutartys, sąskaitos faktūros, medžiagų pirkimo dokumentai, turto vertinimai, statybos leidimai ir projektai, nuotraukos, susirašinėjimas bei kiti įrodymai. Jeigu remonto darbai buvo atliekami paties sutuoktinio, gali tekti įrodinėti ir jo realų darbo indėlį.
Todėl tokiuose ginčuose dokumentai, kurių santuokos metu niekas nelaikė svarbiais, po dešimties ar dvidešimties metų gali tapti pagrindiniais įrodymais.
Ar galima iš anksto susitarti, kad iki santuokos turėtas būstas liks asmeninis?
Sutuoktiniai gali vedybų sutartimi nustatyti savo turto teisinį režimą įstatymo leidžiamose ribose. Todėl turint reikšmingo nekilnojamojo turto dar iki santuokos, vedybų sutartis gali padėti aiškiau apibrėžti tiek esamo turto statusą, tiek būsimų investicijų ar prievolių klausimus.
Tačiau net ir nesant vedybų sutarties pagrindinė CK 3.89 straipsnio taisyklė išlieka: iki santuokos atskirai įgytas turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Vedybų sutartis nėra būtina vien tam, kad iki vestuvių turėtas butas apskritai būtų laikomas asmeniniu.
Ką reikėtų išsiaiškinti prieš reikalaujant dalies iki santuokos pirkto būsto?
Pirmiausia reikia atkurti ne emocinę šeimos istoriją, o turto ir pinigų istoriją. Svarbu nustatyti, kada būstas įgytas, kokia jo būklė ir vertė buvo santuokos pradžioje, kokie darbai atlikti santuokos metu, iš kokių lėšų jie finansuoti, kiek bendrų lėšų panaudota paskolai ir kokia turto būklė bei vertė yra dabar.
Tik tada galima spręsti, koks reikalavimas apskritai turi teisinį pagrindą. Vienoje situacijoje gali būti pagrindas siekti asmeninį turtą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe, kitoje – reikalauti kompensacijos už pagerinimus ar panaudotas lėšas, o trečioje investicijos gali būti nepakankamos nė vienam iš šių rezultatų.
Jeigu reikia įvertinti konkretaus iki santuokos įgyto būsto, paskolos ir santuokos metu atliktų investicijų dokumentus, galima kreiptis dėl individualaus turto ginčo įvertinimo.
Iki santuokos pirktas butas nėra automatiškai dalijamas per pusę
Svarbiausia taisyklė – iki santuokos įgytas būstas yra jį įsigijusio sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Nei ilga santuoka, nei gyvenamosios vietos deklaravimas, nei pats gyvenimas tame būste automatiškai nesuteikia kitam sutuoktiniui pusės nuosavybės.
Tačiau santuokos metu atliktos investicijos negali būti vertinamos vien pagal principą „butas ne tavo, vadinasi, nieko negausi“. Jeigu asmeninis būstas bendromis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu buvo iš esmės pagerintas, gali būti sprendžiama dėl jo pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe. Jeigu pagerinimas nebuvo esminis, konkrečiomis aplinkybėmis gali kilti kompensacijos klausimas.
Todėl tokio ginčo rezultatas priklauso ne nuo to, kuris sutuoktinis garsiau sako „čia mano butas“, o nuo turto įsigijimo datos, investicijų pobūdžio, jų finansavimo šaltinio, pagerinimo masto ir turimų įrodymų.
Paveikslėlis: 07-butas-pirktas-iki-santuokos.jpg
ALT: Butas pirktas iki santuokos – ar sutuoktinis gali pretenduoti į būstą, investicijų kompensaciją ir turto dalį po skyrybų
