Socialinio darbuotojo veikla Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinikos Vaikų ir paauglių psichikos sveikatos skyriuje bei Dienos centre apima itin plačią ir jautrią sritį.
Artėjant rugsėjo 27-ąją minimai Lietuvos Socialinių darbuotojų dienai, skiriame dėmesį specialistams, kurių pastangos pacientams reikalingos kasdien.
Socialinės darbuotojos Asta Petkutė, Rolanda Samarinė ir Ieva Brazytė kasdien susiduria su sunkiais iššūkiais, neprognozuojamomis situacijomis, tačiau kartu randa vietos džiaugsmui bei nuoširdžiam ryšiui su vaikais.
Reikia ir fizinio, ir psichologinio pasirengimo
Socialinio darbuotojo kasdienybė reikalauja didžiulės emocinės ištvermės. Asta Petkutė neslepia, kad darbas yra sunkus, o sprendžiamos pacientų problemos – itin skaudžios, pvz.: tarpininkaujant su Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistais ieškomi nauji globėjai, rekomenduojama skirti minimalias ar vidutines vaiko priežiūras dėl nekoreguojamo elgesio, o kartais net ir bendradarbiauti taisant tėvų ir vaikų santykius.
Darbas skyriuje neretai reikalauja ir fizinio bei psichologinio pasirengimo ekstremalioms situacijoms. Pasak specialistės, nors skyriuje dirba slaugytojų padėjėjai, aplinka ne visuomet yra saugi. Būna atvejų, kuomet į skyrių atvyksta padėti policijos pareigūnai. Ligoninėje atsiduria labai įvairaus likimo paauglių. Būna atvejų, kai pacientas atvežamas tiesiai iš tardymo izoliatoriaus – tuomet pareigūnas prie palatos durų budi visą parą.
Vaikai, kurie tampa savi
Nepaisant visų profesinių rizikų ir emocinio krūvio, socialinė darbuotoja randa kuo pasidžiaugti. Dalis vaikų, nors ir turintys savitų elgesio ar sveikatos bruožų, yra labai draugiški ir linkę bendrauti.
„Su jais pasikalbi ir jie tampa tarsi savi vaikai, nes į skyrių važiuoja ir važiuoja – per metus bent po porą kartų. Žinome ir jų šeimas, rūpesčius mokykloje ir už jos ribų“, – šypsosi Asta.
Kiekvieną naujai atvykusį pacientą socialinė darbuotoja kruopščiai apklausia. Ji surenka išsamią socialinės aplinkos mokykloje, namuose bei užklasinės veiklos anamnezę, prašo paties vaiko įsivertinti, kodėl jis čia pateko. Visgi specialistė pastebi, kad šie vaikai yra itin gudrūs – puikiai žino, ką ir kaip sakyti, kad sukeltų gailestį. Neretai geras ir ramus vaiko elgesys skyriuje prieštarauja tam, kas parašyta iš mokyklos gautoje charakteristikoje. Tuomet tenka spręsti gilesnius tarpusavio konfliktus, vaikų globos namų auklėtinių problemas.
Į Respublikinės Šiaulių ligoninės Vaikų ir paauglių psichiatrijos skyrių pacientai atvežami iš visos Lietuvos: šiuo metu čia gydomi vaikai iš Biržų, Kauno, Klaipėdos ir kitų miestų. Kadangi tėvai iš tolimesnių rajonų vaikus gali aplankyti itin retai, socialinei darbuotojai tenka prisiimti papildomų rūpesčių.
Tėvai Astai palieka pinigų, už kuriuos ji, vaikui paprašius, nuperka maisto produktų, asmens higienos priemonių ar vaistų nuo peršalimo, kai ligą konsultacijos metu diagnozuoja vidaus ligų gydytojas.
Nepaisant sudėtingos kasdienybės, Asta Petkutė savo darbo vietą vertina labai teigiamai: „Čia yra mano komforto zona, mano žmonės, kolektyvas labai susigyvenęs, padedantys vieni kitiems“.
Pagalba visos klinikos pacientams
Astos Petkutės veikla neapsiriboja vien psichiatrijos sritimi – ji socialinį darbą dirba visoje Moters ir vaiko klinikoje. Jos pagalbos prireikia Vaikų skubiosios pagalbos, Vaikų ligų, Ginekologijos bei Akušerijos skyriuose. Kituose skyriuose sprendžiamos problemos – visiškai kitokios.
Akušerijos skyriuje: Gimus vaikeliui, socialinei darbuotojai kartais tenka vertinti naujos mamos tėvystės įgūdžius. Pastebėjus rizikas, rašomas pranešimas Vaiko teisių apsaugos tarnybai. Gydytojai specialistę informuoja apie išskirtinius atvejus – pavyzdžiui, jei Nėščiosios kortelė yra nepilnai užpildyta. Tuomet būtina išsiaiškinti spragas ir įsitikinti, kad naujagimis grįš į saugią ir jam palankią aplinką.
Vaikų ligų skyriuje socialinio darbuotojo paslaugų prireikia rečiau, tačiau pasitaiko atvejų, kai tėvai būna priešiškai nusiteikę prieš medikus ar net atsisako būtino gydymo vaikui. Rašomi pranešimai tarnyboms, jei gydytojai įtaria ar pastebi, kad prieš vaiką buvo smurtauta artimoje aplinkoje ar mokykloje, ši informacija nedelsiant perduodama Vaiko teisių apsaugos tarnybai. Oficialius raštus atitinkamoms tarnyboms Asta Petkutė rengia ir tais atvejais, kai reikia pranešti apie Gyvybės langelyje paliktą kūdikį.
Socialinio darbuotojo vaidmuo ligoninėje yra gyvybiškai svarbus – tai ne tik pagalba gydytojams sprendžiant teisinius ir administracinius klausimus, bet ir tiesioginis tiltas, padedantis pažeidžiamiausiems visuomenės nariams – vaikams – rasti saugumą ir emocinį stabilumą.
Dienos centre: saugumo uostas ir pagalba pro didinamąjį stiklą
Jei ūmių būklių skyriuje socialiniams darbuotojams tenka gesinti staigius elgesio gaisrus, tai Vaikų ir paauglių psichikos dienos centre, specialistų kasdienybė yra visai kitokia.
Čia vaikai (nuo 7 iki 18 metų) pradeda rinktis kiekvieną rytą nuo 8.00 valandos. Vieni į centrą atvyksta tiesiai po gydymo Vaikų ir paauglių psichiatrijos skyriuje, kitiems – ambulatorinį gydymą po šeimos gydytojo siuntimo konsultacijos metu skiria vaikų psichiatras.
Dienos centro tikslas – padėti vaikams pastiprėti, normalizuoti bei stabilizuoti psichikos sveikatą ir sugrąžinti savarankiškumą, kuris dėl ligos neretai sumažėja. Šiame procese itin svarbų vaidmenį atlieka socialinės darbuotojos Rolanda Samarinė ir Ieva Brazytė. Jos akylai rūpinasi, kad centro lankytojai dalyvautų pamokose, atliktų pedagogų užduotis ir būtų prasmingai užimti laisvu laiku.
Kova už kiekvieną pamoką ir lengvesnis kelias į pažymius
Dienos centre gydomi vaikai mokosi, tačiau užduotys jiems čia yra lengvesnės nei bendrojo lavinimo mokyklose. Rolanda Samarinė pabrėžia, kad tai yra puiki galimybė mokiniams, įdėjus pastangų, pasididinti savo pažymių vidurkius prieš sugrįžtant į savo nuolatines mokyklas. Visgi kelias iki suolo ne visada būna lengvas.
„Stengiesi, kad mokiniai dalyvautų pamokose, tačiau dėl mokymosi sunkumų kyla įvairių reakcijų: vieni verkia ir nenori eiti į klasę, kiti užsisklendžia ir priešinasi. Socialinė darbuotoja turi daryti viską, kas įmanoma, kad vaikas nueitų į pamoką“, – pasakoja R. Samarinė.
Priežastys būna įvairios – vienam nepatinka mokytoja, kitam tema. Neretai išryškėja ir elgesio problemos, kai vaikas „mokytojai akis drasko ir pasiunčia ją tolyn“. Jei vaikas gauna blogą pažymį ir pasiskundžia socialinei darbuotojai, ši gilinasi į situaciją, aiškinasi nesėkmės priežastis ir padeda suprasti, kur reikia pasitempti.
Šeimos atmosfera prieš mokyklos patyčias
Mokslo metams prasidėjus, vaikų Dienos centre ypač daugėja. Pagrindinės to priežastys – mokykloje patiriamos bendraamžių patyčios ir nesutarimai su mokytojais. Atvykę čia, vaikai to nebepatiria. Aplinka centre yra daug ramesnė, specialistai tikslingai kuria atmosferą, panašią į šiltus šeimos santykius.
Kadangi čia susirenka labai skirtingi vaikai, neišvengiama ir konfliktų ar prasivardžiavimų. „Viską turiu matyti ir dalyvauti jų gyvenime, kad visi būtų bendrystėje, kalbėtųsi, bendrautų tarpusavyje, neužsisklęstų“, – sako R. Samarinė. Darbuotojos akimirksniu pastebi atsiskyrėlį ir skiria jam papildomą dėmesį. Čia vyksta intensyvus vaiko socializavimas, siekiant, kad kiekvienas jaustųsi gerai, nesipyktų ir nesisielotų.
Į centrą patenka ir labai gerai besimokančių vaikų. Dažniausiai juos palaužia depresija – vaikai persitempia, pervargsta, jų rezultatai pradeda prastėti, dingsta bet kokia motyvacija, kol galiausiai susirūpinę tėvai kreipiasi pagalbos. Tokių pacientų ypač daugėja pavasariop, mokslo metams įpusėjus ar artėjant link pabaigos.
Edukacija – vaistas nuo užsidarymo savyje
Nors vaikams dažniausiai skiriamas medikamentinis gydymas, specialistai sutinka, kad didžiausią naudą duoda užimtumo valandos. Socialinių darbuotojų užduotis – sugalvoti, ką vaikai veiks laisvu nuo pamokų ir namų ruošos metu. Užduotys, žaidimai ir edukacijos pritaikomos pagal amžių.
„Edukacijos – maloniausias dalykas. Kiekvieną penktadienį stengiamės išvykti iš skyriaus: einame į muziejus, bibliotekas (planuojame aplankyti P. Višinskio biblioteką), ketiname vykti į gyvūnų prieglaudą“, – pasakoja Rolanda.
Kadangi didžioji dalis centro vaikų serga depresija, jie yra užsisklendę, nieko nenorintys ir mažai kur buvę, todėl tokios išvykos stipriai praplečia jų pasaulėžiūrą.
Darbas komandoje ir griežta kontrolė
Dienos centre vaikai stebimi tarsi pro didinamąjį stiklą – prižiūrima net ir tai, kad jie laiku išgertų gydytojo skirtus vaistus. Čia dirba visa komanda: socialiniai darbuotojai, ergoterapeutas, kineziterapeutas, muzikos terapeutas ir psichologas. Pavyzdžiui, jei matoma, kad vaikas iš namų ateina piktas ar nepatenkintas, jam iškart skiriama psichologo konsultacija.
Būna ir sudėtingų situacijų. Blogiausia, kai vaikas iš Dienos centro pabėga – taip yra nutikę ne kartą. Tuomet nedelsiant kviečiama policija, o pareigūnai bėglius dažniausiai randa autobusų stotelėse ar pas globėjus. Ne visi centro vaikai auga šeimose – yra ir globos namų auklėtinių. Beje, vaikų globos namuose gyvenantys auklėtiniai po gydymo stacionare iškart grįžta atgal į globos įstaigą, nes ten nėra techninių galimybių kasdien vaiko atvesti ir pasiimti iš Dienos centro.
Ypatingo specialistų dėmesio sulaukia vaikai su mitybos sutrikimais, mat kai kurie iš jų tiesiog atsisako valgyti. Centre vaikai gauna pietus, kurių metu personalas akylai stebi procesą: žiūrima, kad vaikas pavalgytų, o po valgio neitų į tualetą ar vonią išsivemti. Su mitybos sutrikimų turinčiu paaugliu nuo pietų stalo einama kartu pabendrauti, užtikrinant, kad maistas būtų sėkmingai suvirškintas.
Tuo tarpu pusryčius vaikai pavalgo namuose arba atsineša maisto dėžutėse. Pasibaigus užsiėmimams, apie 15.00 val., centro lankytojai vyksta namo. Pačius mažiausius (pavyzdžiui, šiuo metu centrą lankančias dvi antros klasės mergaites, kurios sunkiai susikaupia ir turi problemų moksluose) atveda ir pasiima tėvai ar močiutės. Vyresniems leidžiama grįžti patiems – taip ugdomas pasitikėjimas jais ir savarankiškumas, na, o tiems, kuriems vis dar reikalinga griežta kontrolė, ji ir toliau užtikrinama.
Bendrystė, stabdanti ligos karuselę
Didžiausia Dienos centro vertė – čia gimstanti bendrystė. Kasdien skyriuje būna virš 10 vaikų. Namuose dažnas iš jų jaučiasi vienišas, mokykloje – pašiepiamas, o gatvėje susirasti draugų nepavyksta. Čia jie pamato, kad su savo problemomis yra ne vieni, tampa draugiška šeima arba atranda bent vieną artimą sielą.
Vaikams Dienos centre reguliariai rengiamos bendruomenės valandos. Jų metu jie atvirai kalba, dalinasi mintimis, jausmais ir išgyvenimais. Jie supranta, kad čia visi turi sunkumų, todėl nereikia nieko bijoti, baimintis patyčių ar užgauliojimų.
Visgi psichikos ligos yra klastingos, ir vaikai šiame skyriuje neretai užsibūna arba patenka į savotišką karuselę: pasveiksta, sustiprėja, grįžta į kasdienybę, tačiau vėl atkrinta ir sugrįžta atgal į centrą.
Rolanda Samarinė prisimena berniuką, kuris pirmą kartą į centrą atvyko būdamas vos septynerių metų ir su pertraukomis čia gydėsi iki pat pilnametystės – aštuoniolikos metų, o dabar jau yra suaugusiųjų Psichiatrijos klinikos pacientas. Nepaisant liūdnų istorijų, per ketverius darbo metus šiame centre socialinė darbuotoja R. Samarinė įsitikino, kad su šiais vaikais įmanoma užmegzti tvirtą ryšį: „Visi jie labai įdomūs, tad ir darbas labai įdomus.“ Dažniausiai vaikai patys ateina į kabinetą ir išsikalba – išpasakoja, kaip sekasi gyventi su tėvais, kaip bendrauja su draugais, ką veikia laisvalaikiu. Nors kai kurių prakalbinti iškart nepavyksta ir tam prireikia ilgesnio laiko, kantrus specialistų darbas galiausiai duoda vaisių – atveria duris į vaiko emocinį gijimą.
• Zita Katkienė, viešųjų ryšių specialistė
